Indukcinis kaitinimas naudoja indukuotą srovę (sūkurinės srovės nuostolius), susidariusią laidininke, veikiant aukšto -dažnio magnetiniam laukui, kartu su magnetinio lauko poveikiu laidininke (histerezės nuostoliais), kad šildytų patį laidininką.
Pagal Faradėjaus elektromagnetinės indukcijos dėsnį metalinį laidininką patalpinus į aukšto-dažnio kintamąjį elektrinį lauką, laidininke sukuriama indukuota elektrovaros jėga. Dėl labai mažos laidininko varžos susidaro stipri indukuota srovė. Pagal Džaulio dėsnį, dėl kintamo magnetinio lauko srovė laidininke tekės link laidininko paviršiaus, sukeldama odos efektą. Kintamosios srovės tankis yra tiesiogiai proporcingas dažniui; kuo didesnis dažnis, tuo labiau koncentruotas indukuotos srovės tankis laidininko paviršiuje, ty tuo stipresnis odos efektas. Tai sumažina efektyvų laidų plotą, padidina varžą, todėl laidininkas greitai įkaista.
Kai srovė teka laidininku, aplink jį kartu sukuriamas magnetinis laukas. Aukšto -dažnio srovė teka į induktoriaus ritę, susuktą į kilpą ar kitokią formą (dažniausiai pagamintą iš varinių vamzdelių). Tai sukuria stiprų magnetinį srautą su momentiniais poliškumo pokyčiais ritėje. Kai šildomas metalas dedamas į indukcinės ritės vidų, magnetinis srautas prasiskverbia per visą šildomą medžiagą, generuodamas dideles sūkurines sroves, nukreiptas priešinga kryptimi nei kaitinimo srovė šildomoje medžiagoje. Dėl įkaitusios metalinės medžiagos atsparumo susidaro Džaulio kaitinimas, dėl kurio pačios metalinės medžiagos temperatūra greitai pakyla ir taip užbaigiamas metalinio ruošinio kaitinimas.